Nebylus pasirodymas (kovo pirmosios užrašai)

Scena.Stoviu viena lyg nevaldoma marionetė prieš tūkstantinę minią. Visoje auditorijoje gerklę gniažianti tyla. Jaučiu nesuskaičiuojamo tankumo širdies ritmą. Jis skamba lyg audringos nakties žaibai dykumoje, po ilgai trūkusios sausros. Žinojimas,jog dabar turiu pradėti savo rolę nepadeda. Kažkas surakino mano mintis nematomomis grandinėmis. Žengiu žinksnį link begalinės scenos vidurio. Viduje pilki audros debesys nusidažo juodai. Visas gyvenimas lyg prieš paskutinę gyvenimo minutę prabėga pro mano akis. Jei nepratarsiu nė žodžio - sustingsiu ir į akmenį pavirsiu, jei pradėsiu kalbėti kelio atgal nebebus. Šiuo momentu tai pats svarbiausias pasrodymas mano gyvenime. Čia nebėra mano palaikymo komandos. Jie liko tamsiuose, klaidžiuose užkulisiuose, kur aš kad ir kaip norėčiau nebepamatyčiau jų veidų. Prieš mane tik minia laukianti mano šou, bet jie nekantrūs ir greit duos atkirtį mano nebyliai būsenai. Saugi zona nebeegzistuoja. Esu aš, scena ir jie. Ir tai tik viena galimybė. Vienas šansas. Aš giliai įkvėpiu. Ir...