Prabundu ryte ir suprantu : pasaulis nuostabus!

Sveikinu jus su saule, veju, lietumi.

Tik mes patys valdome savo nedidelius pasaulelius.

Optimizmas tai prieskonis.

Suteikiantis subtilu ir nepakartojama skoni kasdienybei.

Pabudes ryte, pakelk nuotaika pirmam sutiktam kaimynui, kambariokui, savo antrai pusei ar nepazistamajam gatveje.

Pasakyk komplimenta, palinkek sekmes ar tiesiog apkabink.

Dienos begyje padaryt, bent viena nesavanaudiska darba.

Uzkresk aplinka nuosirdumu.

Viskas tau sugris dvigubai.

Bukit laimingi!! :) :)

Daugybė dienų, savaičių, mėnesių prabėgo. Šie žodžiai įaugo manyje. Dar vis vidury nakties pabudusi, lyg vakar būčiau skaičiusi, kartoju šiuos žodžius. Ar užburti ar prakeikti Nėris siekė? Už jos nuostabią, asmeniškumus kapstančią kūrybą! Už Žodžius neduodančius ramybės. Už intrigų pasaulį... :

Audringą naktį aš gimiau. Rudens vėjai,liūtais stūgaudami, daužė mano lopšį. Pirmas mano kvėpavimas - plėšri rudens naktis. Pirmieji išgirsti garsai - pragariška vėjo muzika. Ir mano pirmas šauksmas susipynė su vėjų pašėlusia laisvės daina. Tai buvo pirmasis mano gyvenimo himnas.

Tą naktį raganos many užbūrė savo žavėjimo galią. - ,,Tu būsi klajūnė ugnelė pelkėse. Ir vargas tam, kuris tave paseks!! Tu būsi kaip tie vėjai, amžinai ieškantieji stygų, kuriomis jų daina linksmiau suskambėtų. Tu būsi benamė klajūnė kaip tie vėjai!... Tu būsi..

Jei aš kada sakiau, jog manęs nieks nebučiavo, - netiesą kalbėjau. - Jis! - Demonas mane bučiavo! Jis nemirtingasis! jo bučiavimas - mano likimas! Jo bučiavomas - mano prakeikimas ir išganymas!

Pavasario vakaras buvo toks naivus ir mielas kaip nekalta mergaitė.- Šviesoj skambančioj salėj buvo daug nuskintų gėlių, daug pusnuogių kūnų...

Gyvatiškuos tango vingiuos jau baigė vysti žiedų vainikai. Elektros šviesa isteriškai traukės nuo jauno ryto žvilgio. - Jis išėjo mėlynu apsiaustu. Jo mirtinai išbalusį veidą slėgė juoda kaukė. - Jis - nepažystamas išplėšė mane iš likimo būrio ir nunešė ten, kur ereliai plieniniais sparnais rėžo šaltą dangų..

Virš debesų stovi juodas demonas. Jo sparnai - nuo rytų ligi vakarų. Jo veidas į saulę pakeltas. Jo žvilgsnis kaip įkaitintas kalavijas persmeigia žemės skritulį. Ir aš su juo. Aš - lengva plaštakė ant milžino delno. Aš - smuikas dieviško smuikininko rankose. Jame visas pasaulis! Jame visas gyvenimas. Jame - prakeikimas! Jame - išganymas! O aš užburtas smuikas demono rankose! Demoniška gaida virpa mano stygomis. Aš - jo. Jis - mano. Jis - mano kančia! Jis - mano skausmas! Jis - mano diviškas džiaugsmas!!!

Kažkada dievinau vandenį.

Pirmuosius saulės spindulius gaudydavau plaukdama dar snaudžiančio ežero paviršiumi.

O vakarais, įmerkusi į vandenį kojų pirštukus, skaičiuodavau vis naujai įsižiebiančias vasarines žvaigždes.

Ieškodavau karališkojo liūto žvaigždyno.

Pasinėrusi į skaidrų vandenį matydavau, girdėdavau, jausdavau.

Būdavau nepriklausoma nuo nerimo, minčių ir klaidinančių pagundų.

Jausdavausi laisva.

Dabar man liko, tik saldus ankstyvo ryto sapnas.

Nebeliko ramybės, liko tik dvejonės.

Nebėra gėlo vandens, kuris bent akimirką įtraukdavo į povandeninį pasaulį, kuris pagelbėdavo priimti teisingus sprendimus.

Šiandien Bijau vandens.

Nebesuprantu aš dar plaukiu į šviesą, ar savavališkai traukiuosi į dugną.

Aš plaukiu ar skęstu?

Bijau nusitempti ir kitus su savimi..

Neatidumo pagalba pavojai mane vėl aplankė.

Norą apsivalyti pasamonė suprato tiesiogine prasme.

Nedidelė dozė chemikalų mano skrandį užliejo.

Mane viskas užpuolė nespėjus pasirengti.

Vėl chaosas galvoje.

Ir niekaip negaliu suprasti kodėl šypsausi.

Dienomis kaip ši aš stengiuosi save suvokti.

Po ilgai trūkusios audros, nurimo mano vandenynas. Vėl plaukiu ramiu ir taikiu vandens paviršiumi. Tiksliau po kelionės į gimtinę ir po poros savaičių karalystėje, vieną rytą pabudau žvaliomis ir pozityvumu trykštančiomis nuotaikomis. Rodos, pagaliau kažkas nuvalė dulkes nuo manųjų rožinių akinių. Aplink mane niekas nepasikeitė, bet pasikeičiau aš.

Bijojau prarasti draugus. Žmones, kurie supo mane daugybę metų - vieni ilgiau, kiti trumpiau. Taip, vieni nuėjo savais keliais ir aš juos paleidžiu. Bet tie žmogeliai su kuriais aš dabar bendrauju ir palaikau ryšius, tie deimančiukai nerudyja.

Pagaliau išmokau save paleisti.

Nauja diena, nauja ir šypsena

Ir štai prabilau, man nesuprantama kalba, bet testą išlaikiau. Visas šitas šou vis labiau panašėja į cirko pasirodymą. Aš turiu parodyti daugiau nei bet kada tikėjausi. Žiūrovai pieštais veidais teisia mane už bet kokią klaidą. Palietusi veidą suprantu jog jaučiu didžiulį skausmą viduje ir matau kraujuotas rankas. Tarsi pasąmonė savarankiškai pradėjo mane bausti. Matau prieš savo akis cunamio greičiu plūstančią naujienų bangą. Pusė to turi išsilaikyti manyje, bet jau galva linksta nuo to sunkumo. Man Oskarą turėtų įteikti už tokią vaidybą, už paslapčių plūstančių į galvą išlaikymą, už tų žaidimų žaidžiamų mano jausmais - ištvėrimą, už visas tas pereitas žarijų balas. Ir galiausiai tik svajoju atsakyti į negautas žinutes ir neišgirstus klausimus. Juk kartais norisi save apgauti. Matau aplink save, kaip sargyba oru plaukiančius, ryklius. Kada mane paleis nuo scenos, noriu grynu oru pakvėpuoti...

Pasirodymas (Kovo penktosios užrašai)

... staiga, trenkia į mane siaubinga elektros iškrova. Didžiuliu greičiu nuskrendu į scenos galą. Atsitrenkiu į sieną. Jaučiu, kaip skauda. Užsimerkiu, atsimerkiu. Nesuprantu kas vyksta. Tas smūgis sukėlė emocijų tornado. Viskas įvyko taip greit. Nežinau, gal būt aš galėjau pasipriešinti, bet gal būt aš to ir norėjau. Bent trumpam išsisukti iš pasirodymo įtampos. Visiškai nuginkluota guliu ant tvirtų medinių scenos grindų. Viskas po truputį nurimsta. Auditorijoje esantys žmonės lyg apako nuo smūgio, o galbūt jie dar nesupranta kas čia įvyksta. Atsistoju. Apsimetu lyg nieko nebūtų įvykę. Dabar beliko tik susikaupti ir drąsiai prabilti. Pasakyti tai ko negalėjau prieš tai.

Nebylus pasirodymas (kovo pirmosios užrašai)

Scena.Stoviu viena lyg nevaldoma marionetė prieš tūkstantinę minią. Visoje auditorijoje gerklę gniažianti tyla. Jaučiu nesuskaičiuojamo tankumo širdies ritmą. Jis skamba lyg audringos nakties žaibai dykumoje, po ilgai trūkusios sausros. Žinojimas,jog dabar turiu pradėti savo rolę nepadeda. Kažkas surakino mano mintis nematomomis grandinėmis. Žengiu žinksnį link begalinės scenos vidurio. Viduje pilki audros debesys nusidažo juodai. Visas gyvenimas lyg prieš paskutinę gyvenimo minutę prabėga pro mano akis. Jei nepratarsiu nė žodžio - sustingsiu ir į akmenį pavirsiu, jei pradėsiu kalbėti kelio atgal nebebus. Šiuo momentu tai pats svarbiausias pasrodymas mano gyvenime. Čia nebėra mano palaikymo komandos. Jie liko tamsiuose, klaidžiuose užkulisiuose, kur aš kad ir kaip norėčiau nebepamatyčiau jų veidų. Prieš mane tik minia laukianti mano šou, bet jie nekantrūs ir greit duos atkirtį mano nebyliai būsenai. Saugi zona nebeegzistuoja. Esu aš, scena ir jie. Ir tai tik viena galimybė. Vienas šansas. Aš giliai įkvėpiu. Ir...

Perky! Punchy! Peppy!

Ar kada nors bandei pagauti ateitį už uodegos? Gerai papurtyti? Išpešti plunksnas su informacija apie jos numatytą tavo išbandymų kelią? Deja labai neseniai nusikirpau nagus. Rodos jau pagavau jos uodegos galiuką ir išslysta ji man iš delnų. Tai - kaip amžina estafetė, kurios finišo gyvas būdamas nepasieksi.
Paskutiniu metu labai dažnai dairiausi atgal. Bandžiau analizuoti save, kad artimiausiu metu teisingai pasirinkčiau laiptukus, nenoriu kristi vėl į gluminančią ir sudėtingą pradžią. Plaunu sau smegeninę visais įmanomais būdais. Guodžiuosi, jog ir didžiųjų genijų gyvenimas nebūna iš anksto suplanuotas ir sureguliuotas skrydis. Parašydavau ilgiausius S.O.S. laiškus, pilnus daugybe klausimų ir prašymų padėti. Bet nė vienas laiškas neišėjo. Nė vienas žmogus turėjęs būti gavėju, nepamatė nė vieno sakinio. Pašto papūga nenuneš mano minčių, o internetu apie tokius dalykus kalbėdama jausčiausi visai pamiršta žmonijos.
Fronte lieku viena. Juk tai mano gyvenimas, jį išdresiruoti ir turiu aš pati.

P!P!P!
Į minų lauką!

Motyvacija

Labai stipriai mane įkvėpęs straipsnis pirmadienio rytui. Ištrauka:

Kaip pradedate darbo dieną? Kavos ar arbatos puodeliu ir nereikšmingais pokalbiais? O gal Jūs esate informacijos „kaupėjas“ ir pradedate darbo dieną nuo naujienų portalų antraščių skaitymo? Bet kuriuo atveju vardan jūsų pačių tikiuosi taip nesielgiate.

Daugybę kartų esu patyręs jog darbo dienos pradžia atsiliepia visai darbo dienai. Tai kaip katalizatorius.

Esame „guru“ ir virtuozai atliekant nereikšmingas, lengvas, mąstymo ir pastangų nereikalaujančias užduotis. Deja, ar atliekame ar neatliekame šias užduotis, imant ilgalaike perspektyva mūsų gyvenimui tai turi nereikšmingą poveikį. Daug svarbiau yra ar atliekame svarbiausias užduotis, kurios realiai keičia mūsų gyvenimą. Mano patarimas būtų trumpas, nešvaistykime savęs smulkmėms, kai mūsų laukia dideli darbai.

Noriu jūsų paklausti kas jus labiausia skatina veikti? Aš manau sutiksite jog tai mintys. Mintys yra katalizatoriai. Jeigu nuolatos skaitome įkvepiančias mintis esame labiau pasiryžęs imtis veiksmų. Kaskart kai ryte prieš pradėdamas darbo dieną perskaitau bent vieną tokią mintį man tampa gerokai lengviau tęsti savo darbus. Lengviau „nepamesti“ savo vizijos. Išdrįsti ir perlipti per save dar kartą. Tapti didesniu už patį save. To linkiu ir jums.

Pavadinsiu tai - Nesusipratimu

Skaitydama senus elektroninius laiškus radau eiles.
Seniai JO parašytas eiles man.
Už kurias taip ir nepasakiau ačiū, tuo metu negalvojau, jog turėčiau.
Ir tik dabar, tik dabar supratau, jog per savo nesusipratimą, naivumą ir kvailumą įskaudinau žmogų.
Žmogų, kurį man buvo lengva pamiršti, kurio nesupratau, bet ir nesigilinau į tai.
Tik dabar supratau jog per dažnai galvojau apie save.

Jo žodžiai:

Someone painted me the sky
I began to ask him why...
Love the girl you're kissing mad
Violins sang to me sad
It was sunny, wind was calm
Just believed he hold her arm
And the day she left just died...

Please a minute more he cried
Left alone he watched her go
Eager started walking slow
And he waited for her smile
Stopped and looked back for a while
Every step he took was tough

Someone told him would be rough
Though he seemed to understand
And believed it was no end...
Yes he said to her Myliu!

Atsiprašau.

Bijau

Bijau apakti, nes bijau eiti į tamsą.
Bijau aukščio, nes bijau vėl kristi.
Bijau tamsaus vandens, nes bijau nejusti kas po mano kojomis.
Bijau prarasti draugus, nes paniškai bijau vienatvės.
Ar dažnai žmonės susimąsto apie tikrąsias baimės priežastis?
Visos baimės turi reikšmę.
Kartais yra gera, o kartai yra baisu jas žinoti.
Kvaili tie, kurie sako "nugalėk savo baimes".
Bandžiau, bet jos nedingsta...
Galiausiai pavargsti rizikuoti ir vesti save iš proto.
Tie balti pavieniai plaukai mano galvoje, primena, jog savęs apgauti negali...