Prabundu ryte ir suprantu : pasaulis nuostabus!

Sveikinu jus su saule, veju, lietumi.

Tik mes patys valdome savo nedidelius pasaulelius.

Optimizmas tai prieskonis.

Suteikiantis subtilu ir nepakartojama skoni kasdienybei.

Pabudes ryte, pakelk nuotaika pirmam sutiktam kaimynui, kambariokui, savo antrai pusei ar nepazistamajam gatveje.

Pasakyk komplimenta, palinkek sekmes ar tiesiog apkabink.

Dienos begyje padaryt, bent viena nesavanaudiska darba.

Uzkresk aplinka nuosirdumu.

Viskas tau sugris dvigubai.

Bukit laimingi!! :) :)

Daugybė dienų, savaičių, mėnesių prabėgo. Šie žodžiai įaugo manyje. Dar vis vidury nakties pabudusi, lyg vakar būčiau skaičiusi, kartoju šiuos žodžius. Ar užburti ar prakeikti Nėris siekė? Už jos nuostabią, asmeniškumus kapstančią kūrybą! Už Žodžius neduodančius ramybės. Už intrigų pasaulį... :

Audringą naktį aš gimiau. Rudens vėjai,liūtais stūgaudami, daužė mano lopšį. Pirmas mano kvėpavimas - plėšri rudens naktis. Pirmieji išgirsti garsai - pragariška vėjo muzika. Ir mano pirmas šauksmas susipynė su vėjų pašėlusia laisvės daina. Tai buvo pirmasis mano gyvenimo himnas.

Tą naktį raganos many užbūrė savo žavėjimo galią. - ,,Tu būsi klajūnė ugnelė pelkėse. Ir vargas tam, kuris tave paseks!! Tu būsi kaip tie vėjai, amžinai ieškantieji stygų, kuriomis jų daina linksmiau suskambėtų. Tu būsi benamė klajūnė kaip tie vėjai!... Tu būsi..

Jei aš kada sakiau, jog manęs nieks nebučiavo, - netiesą kalbėjau. - Jis! - Demonas mane bučiavo! Jis nemirtingasis! jo bučiavimas - mano likimas! Jo bučiavomas - mano prakeikimas ir išganymas!

Pavasario vakaras buvo toks naivus ir mielas kaip nekalta mergaitė.- Šviesoj skambančioj salėj buvo daug nuskintų gėlių, daug pusnuogių kūnų...

Gyvatiškuos tango vingiuos jau baigė vysti žiedų vainikai. Elektros šviesa isteriškai traukės nuo jauno ryto žvilgio. - Jis išėjo mėlynu apsiaustu. Jo mirtinai išbalusį veidą slėgė juoda kaukė. - Jis - nepažystamas išplėšė mane iš likimo būrio ir nunešė ten, kur ereliai plieniniais sparnais rėžo šaltą dangų..

Virš debesų stovi juodas demonas. Jo sparnai - nuo rytų ligi vakarų. Jo veidas į saulę pakeltas. Jo žvilgsnis kaip įkaitintas kalavijas persmeigia žemės skritulį. Ir aš su juo. Aš - lengva plaštakė ant milžino delno. Aš - smuikas dieviško smuikininko rankose. Jame visas pasaulis! Jame visas gyvenimas. Jame - prakeikimas! Jame - išganymas! O aš užburtas smuikas demono rankose! Demoniška gaida virpa mano stygomis. Aš - jo. Jis - mano. Jis - mano kančia! Jis - mano skausmas! Jis - mano diviškas džiaugsmas!!!

Kažkada dievinau vandenį.

Pirmuosius saulės spindulius gaudydavau plaukdama dar snaudžiančio ežero paviršiumi.

O vakarais, įmerkusi į vandenį kojų pirštukus, skaičiuodavau vis naujai įsižiebiančias vasarines žvaigždes.

Ieškodavau karališkojo liūto žvaigždyno.

Pasinėrusi į skaidrų vandenį matydavau, girdėdavau, jausdavau.

Būdavau nepriklausoma nuo nerimo, minčių ir klaidinančių pagundų.

Jausdavausi laisva.

Dabar man liko, tik saldus ankstyvo ryto sapnas.

Nebeliko ramybės, liko tik dvejonės.

Nebėra gėlo vandens, kuris bent akimirką įtraukdavo į povandeninį pasaulį, kuris pagelbėdavo priimti teisingus sprendimus.

Šiandien Bijau vandens.

Nebesuprantu aš dar plaukiu į šviesą, ar savavališkai traukiuosi į dugną.

Aš plaukiu ar skęstu?

Bijau nusitempti ir kitus su savimi..

Neatidumo pagalba pavojai mane vėl aplankė.

Norą apsivalyti pasamonė suprato tiesiogine prasme.

Nedidelė dozė chemikalų mano skrandį užliejo.

Mane viskas užpuolė nespėjus pasirengti.

Vėl chaosas galvoje.

Ir niekaip negaliu suprasti kodėl šypsausi.

Dienomis kaip ši aš stengiuosi save suvokti.

Po ilgai trūkusios audros, nurimo mano vandenynas. Vėl plaukiu ramiu ir taikiu vandens paviršiumi. Tiksliau po kelionės į gimtinę ir po poros savaičių karalystėje, vieną rytą pabudau žvaliomis ir pozityvumu trykštančiomis nuotaikomis. Rodos, pagaliau kažkas nuvalė dulkes nuo manųjų rožinių akinių. Aplink mane niekas nepasikeitė, bet pasikeičiau aš.

Bijojau prarasti draugus. Žmones, kurie supo mane daugybę metų - vieni ilgiau, kiti trumpiau. Taip, vieni nuėjo savais keliais ir aš juos paleidžiu. Bet tie žmogeliai su kuriais aš dabar bendrauju ir palaikau ryšius, tie deimančiukai nerudyja.

Pagaliau išmokau save paleisti.

Nauja diena, nauja ir šypsena