Autobusų stotelė.
Jau po vidurnakčio, bet aplink pilna gyvybės. Visi keliauja namo iš vakarėlio.
Juk šiandien ketvirtadienis.
Į stotelės stiklą atsirėmusi mergina. Trumpa suknelė ir nuovargį dengiantis vakarinis makiažas (bent ji tuo tiki). Linksmai žiūri į artėjantį nr. 15 autobusą.
Lipant į autobusą jos akys susitinka su nepažįstamo vaikinuko žvilgsniu. Paprastas, simpatiškas, vidutinio ūgio berniokas. Užtikrintai su draugais traukia iš to paties klubo ir važiuos iki 15 autobuso paskutinės stotelės. Studentas.
Autobusas pajuda.
Jis atsisėda prieš ją, bendrauja su saviškiais per atstumą.
Ji apsimeta jog nekreipia į jį dėmesio. Stebi besikeičiančius namus pro langą.
Jos telefone pasigirsta žinutės priėmimo tonas.
Jis atsisuka į ją. Žvilgsniais susitinka. Abu neskuba nusukti akių.
Pasigirsta merginos stotelės pavadinimas. Ji eina į autobuso priekį ir žino, jog jo akys ją seka.
Išlipusi į lauką, pasisuka į autobuso langą ties jo vieta.
Jie vienas kitam nusišypso ir autobusas pradeda judėti toliau.
Jau namuose atsigulusi į lovą ji nepamiršta to žvilgsnio. Šypsena vėl atsiranda jos veide.

Galbūt ji jo daugiau nebe sutiks, bet tikrai nepamirš. Mistiška žvilgsnių galia. Ir tai buvo tik akimirka.

Vaisiai, ledai, kalijanas, skardinė alaus ir draugas kompiuteris.

Vieniša kaip girtas, svirduliuojantis medis pasaulio pakrašty.
Man būdavo tabu, bendrauti internetu. Dabar tai vienintele priemonė palaikyti ryšį su draugais. Man taip trūksta tos žmogiškos, draugiškos šilumos.
Pirmą syk gyvenime gėriau alų viena.
Atsiguliau į lovą ir kaip mažas vaikas kūkčioju po antklode patyliukais.

Pasiilgau. Kodėl jūs taip toli? Noriu pabūti savimi ir su savais.

Praėjo daug laiko kai išvykau iš Lietuvos. O jaučiuosi pasistūmėjus į priekį tiek nedaug.. CPR dar neturiu, į mokyklą dar neinu. Tik į jaučiu kaip galvoje vyksta degradacija. Svarbu būti pavalgius ir išsimiegojus.
Noriu tobulėt, noriu mokytis!!!! O ką aš veikiu? Einu į URBAN COLORZ vakarėlį, į vieną iš geriausių Aarhuso klubų, su savo šefu..
Man rodos pradėsiu "kylimo" rėžimą. Pradėsiu rimtai mokytis anglų kalbos. Reikia užsiimti sportu, nes jau jaučiu jog per mėnesį priaugau kokius 5 kg, kas būtų po dar poros? :D Tikrai būčiau panaši į žiurkėną kaupiantį maistą žanduose.
BBrRRRrRrrRrrr....
Tik dabar berašydama supratau, jog kokią savaitę parinuosi, graužiu save dėl to ką darau, bet nieko nekeičiu. Puikiai nuspėju šiandienos scenarijų :
Prigersim kokiam senamiesčio bare. Nuvarysim į Train'ą, iššoksiu paskutines savo energijos atsargas, ir vidury nakties belsiuosi pėstute per Aarhusą pas Justę į namus miegoti. Ryte pabudus suprasiu kaip man skauda kojas, kad jos visos nutrintos nuo nepatogių batų.

ps. kokia bjauri zirzeklė pasidariau..

Ai.. einu ruoštis tūsui. Vistiek šiam įraše nulis rišlumo.. kaip ir mano dabartiniam gyvenime. Kraustausi iš proto.

Pirmoji naktis savo lovoje

Tokia minkšta.
Tokia žalia.
Tokia patogi.
Tokia išsvajota.
Tokia nuostabi mano naujoji lova.

Benamių keliai nežinomi

Jau po vidurnakčio. Lyja šiltas daniškas lietus. Vėjas jau nurimo. Dar pro likusius sausus akinių stiklo plyšelius matau benamį. Jis niekur neskuba, nes neturi kur. Įdėmiai peržvelgia kiekvienos šiukšliadėžės turinį. Išgirdęs, kaip krapštausi bedugnėje savo rankinėje, jis nusuka artimiausioje gatvių sankirtoje.
Akimirką pasijutau jo vietoje. Jau kelinta para, kai tik svajoju apie ramų miegą ant savo čiužinuko. Jau nebesirūpinu savo išvaizda. Plaukai lyg gyvačių lizdas ant galvos susipynęs. Rankos sausos įvairiausių chemikalų išgraužtos. Jaučiu kaip vanduo skverbiasi pro išsižiojusio bato priekį. Išsitraukiu vyšnių skonio gumos, kurią pasisavinau valydama dantistų virtuvę. Jaučiuosi bejėgė. Jaučiu, kaip pradėjo linkti keliai, vos pamačius autobuso stotelę. Dar turiu visas dvidešimt minučių laukimo. O paskutiniame autobuse nr. 15 vėl kaip ir kiekvieną syk būrelis ispanų traukia daineles. Aš dideliame mieste, bet jaučiuosi viena. Tarsi visą laiką klaidžiočiau ir nerasčiau savo vietos ir namų...

Pabudau sulaužytais kaulais, bet man padėjo pusvalandis karštoje vonioje. Kai viską susitvarkysiu, čia bus taip gera. Neužspaus galvos mažos erdvės, jei nepradėsiu tinginiaut ir neužsibūsiu tame rožiniame drambliukų pasaulyje.
Noriu pasijusti komfortabiliai, todėl pusdienį praleidau mąstydama ir besirinkdama pirkinius. IKEA pasaulis. Jame išnyksta visos žmonių lėšos. Apsikrovusios didžiausiais maišai ir daiktas grįžome į getą. Papietavome ir pailsėjome chill out zonoje. Ir vėl į darbus kibome.
Kiekvienas mano grįžimas į namus su gausybe pirkinių. Jaučiuosi kaip krovinių nešikė. O kambarys jau įgauna gyvybės.