Kažkada dievinau vandenį.

Pirmuosius saulės spindulius gaudydavau plaukdama dar snaudžiančio ežero paviršiumi.

O vakarais, įmerkusi į vandenį kojų pirštukus, skaičiuodavau vis naujai įsižiebiančias vasarines žvaigždes.

Ieškodavau karališkojo liūto žvaigždyno.

Pasinėrusi į skaidrų vandenį matydavau, girdėdavau, jausdavau.

Būdavau nepriklausoma nuo nerimo, minčių ir klaidinančių pagundų.

Jausdavausi laisva.

Dabar man liko, tik saldus ankstyvo ryto sapnas.

Nebeliko ramybės, liko tik dvejonės.

Nebėra gėlo vandens, kuris bent akimirką įtraukdavo į povandeninį pasaulį, kuris pagelbėdavo priimti teisingus sprendimus.

Šiandien Bijau vandens.

Nebesuprantu aš dar plaukiu į šviesą, ar savavališkai traukiuosi į dugną.

Aš plaukiu ar skęstu?

Bijau nusitempti ir kitus su savimi..