Ir štai prabilau, man nesuprantama kalba, bet testą išlaikiau. Visas šitas šou vis labiau panašėja į cirko pasirodymą. Aš turiu parodyti daugiau nei bet kada tikėjausi. Žiūrovai pieštais veidais teisia mane už bet kokią klaidą. Palietusi veidą suprantu jog jaučiu didžiulį skausmą viduje ir matau kraujuotas rankas. Tarsi pasąmonė savarankiškai pradėjo mane bausti. Matau prieš savo akis cunamio greičiu plūstančią naujienų bangą. Pusė to turi išsilaikyti manyje, bet jau galva linksta nuo to sunkumo. Man Oskarą turėtų įteikti už tokią vaidybą, už paslapčių plūstančių į galvą išlaikymą, už tų žaidimų žaidžiamų mano jausmais - ištvėrimą, už visas tas pereitas žarijų balas. Ir galiausiai tik svajoju atsakyti į negautas žinutes ir neišgirstus klausimus. Juk kartais norisi save apgauti. Matau aplink save, kaip sargyba oru plaukiančius, ryklius. Kada mane paleis nuo scenos, noriu grynu oru pakvėpuoti...