Ir štai prabilau, man nesuprantama kalba, bet testą išlaikiau. Visas šitas šou vis labiau panašėja į cirko pasirodymą. Aš turiu parodyti daugiau nei bet kada tikėjausi. Žiūrovai pieštais veidais teisia mane už bet kokią klaidą. Palietusi veidą suprantu jog jaučiu didžiulį skausmą viduje ir matau kraujuotas rankas. Tarsi pasąmonė savarankiškai pradėjo mane bausti. Matau prieš savo akis cunamio greičiu plūstančią naujienų bangą. Pusė to turi išsilaikyti manyje, bet jau galva linksta nuo to sunkumo. Man Oskarą turėtų įteikti už tokią vaidybą, už paslapčių plūstančių į galvą išlaikymą, už tų žaidimų žaidžiamų mano jausmais - ištvėrimą, už visas tas pereitas žarijų balas. Ir galiausiai tik svajoju atsakyti į negautas žinutes ir neišgirstus klausimus. Juk kartais norisi save apgauti. Matau aplink save, kaip sargyba oru plaukiančius, ryklius. Kada mane paleis nuo scenos, noriu grynu oru pakvėpuoti...

Pasirodymas (Kovo penktosios užrašai)

... staiga, trenkia į mane siaubinga elektros iškrova. Didžiuliu greičiu nuskrendu į scenos galą. Atsitrenkiu į sieną. Jaučiu, kaip skauda. Užsimerkiu, atsimerkiu. Nesuprantu kas vyksta. Tas smūgis sukėlė emocijų tornado. Viskas įvyko taip greit. Nežinau, gal būt aš galėjau pasipriešinti, bet gal būt aš to ir norėjau. Bent trumpam išsisukti iš pasirodymo įtampos. Visiškai nuginkluota guliu ant tvirtų medinių scenos grindų. Viskas po truputį nurimsta. Auditorijoje esantys žmonės lyg apako nuo smūgio, o galbūt jie dar nesupranta kas čia įvyksta. Atsistoju. Apsimetu lyg nieko nebūtų įvykę. Dabar beliko tik susikaupti ir drąsiai prabilti. Pasakyti tai ko negalėjau prieš tai.

Nebylus pasirodymas (kovo pirmosios užrašai)

Scena.Stoviu viena lyg nevaldoma marionetė prieš tūkstantinę minią. Visoje auditorijoje gerklę gniažianti tyla. Jaučiu nesuskaičiuojamo tankumo širdies ritmą. Jis skamba lyg audringos nakties žaibai dykumoje, po ilgai trūkusios sausros. Žinojimas,jog dabar turiu pradėti savo rolę nepadeda. Kažkas surakino mano mintis nematomomis grandinėmis. Žengiu žinksnį link begalinės scenos vidurio. Viduje pilki audros debesys nusidažo juodai. Visas gyvenimas lyg prieš paskutinę gyvenimo minutę prabėga pro mano akis. Jei nepratarsiu nė žodžio - sustingsiu ir į akmenį pavirsiu, jei pradėsiu kalbėti kelio atgal nebebus. Šiuo momentu tai pats svarbiausias pasrodymas mano gyvenime. Čia nebėra mano palaikymo komandos. Jie liko tamsiuose, klaidžiuose užkulisiuose, kur aš kad ir kaip norėčiau nebepamatyčiau jų veidų. Prieš mane tik minia laukianti mano šou, bet jie nekantrūs ir greit duos atkirtį mano nebyliai būsenai. Saugi zona nebeegzistuoja. Esu aš, scena ir jie. Ir tai tik viena galimybė. Vienas šansas. Aš giliai įkvėpiu. Ir...