Daugybė dienų, savaičių, mėnesių prabėgo. Šie žodžiai įaugo manyje. Dar vis vidury nakties pabudusi, lyg vakar būčiau skaičiusi, kartoju šiuos žodžius. Ar užburti ar prakeikti Nėris siekė? Už jos nuostabią, asmeniškumus kapstančią kūrybą! Už Žodžius neduodančius ramybės. Už intrigų pasaulį... :

Audringą naktį aš gimiau. Rudens vėjai,liūtais stūgaudami, daužė mano lopšį. Pirmas mano kvėpavimas - plėšri rudens naktis. Pirmieji išgirsti garsai - pragariška vėjo muzika. Ir mano pirmas šauksmas susipynė su vėjų pašėlusia laisvės daina. Tai buvo pirmasis mano gyvenimo himnas.

Tą naktį raganos many užbūrė savo žavėjimo galią. - ,,Tu būsi klajūnė ugnelė pelkėse. Ir vargas tam, kuris tave paseks!! Tu būsi kaip tie vėjai, amžinai ieškantieji stygų, kuriomis jų daina linksmiau suskambėtų. Tu būsi benamė klajūnė kaip tie vėjai!... Tu būsi..

Jei aš kada sakiau, jog manęs nieks nebučiavo, - netiesą kalbėjau. - Jis! - Demonas mane bučiavo! Jis nemirtingasis! jo bučiavimas - mano likimas! Jo bučiavomas - mano prakeikimas ir išganymas!

Pavasario vakaras buvo toks naivus ir mielas kaip nekalta mergaitė.- Šviesoj skambančioj salėj buvo daug nuskintų gėlių, daug pusnuogių kūnų...

Gyvatiškuos tango vingiuos jau baigė vysti žiedų vainikai. Elektros šviesa isteriškai traukės nuo jauno ryto žvilgio. - Jis išėjo mėlynu apsiaustu. Jo mirtinai išbalusį veidą slėgė juoda kaukė. - Jis - nepažystamas išplėšė mane iš likimo būrio ir nunešė ten, kur ereliai plieniniais sparnais rėžo šaltą dangų..

Virš debesų stovi juodas demonas. Jo sparnai - nuo rytų ligi vakarų. Jo veidas į saulę pakeltas. Jo žvilgsnis kaip įkaitintas kalavijas persmeigia žemės skritulį. Ir aš su juo. Aš - lengva plaštakė ant milžino delno. Aš - smuikas dieviško smuikininko rankose. Jame visas pasaulis! Jame visas gyvenimas. Jame - prakeikimas! Jame - išganymas! O aš užburtas smuikas demono rankose! Demoniška gaida virpa mano stygomis. Aš - jo. Jis - mano. Jis - mano kančia! Jis - mano skausmas! Jis - mano diviškas džiaugsmas!!!