Viskas nutiko netikëtai ir neplanuotai. Esu 40 minuciu (vaziuojant autobusu) atstumu nuo namu. Panasiai apie 15 kilometru.

Jau po vidurnakcio. Matau nutolstanti paskutini autobusa.

Pavelavau.

Turiu 2 galimybes. Pirma - issikviesti taksi, antra - eiti pestute. Deja telefonas mires. Liko tik antra galimybe.

Emocine bukle - nestabili.

Einu.

Po 15 minuciu keliones, nebejauciu vienos kojos pirsto. Dabar ne vasara, ne pasvaris ir, deja, nebe ruduo. Sniego iki keliu. Didziulis vejas pucia snaiges tiesiai akis. Rodos del salcio akys nebegamina asaru.

As einu, einu, einu.

Dienà sios gatves gyvos ir siltos, del gausybes zmoniu. Dabar esu viena. Matau tik zypsincias lempuses ant kalediniu egluciu, pro parduotuviu vitrinu langus. Kartais pravaziuoja keletas masinu.

As pradedu garsiai juoktis. Juoktis is saves. Vienisos mergaites, dideliam, saltam mieste. Viduje maldaujancios sulaukti, bet kokios pagalbos. Deja, as ir lieku viena su savo mintimis.

Po valandos priejau sesers namus. Deja uz lango tamsa. Tyliai nuo zemes paimu sauja sniego. Suvinioju didziule sniego gniuzte ir sviedziu ja i sesers langa. Po to dar viena ir dar viena, ir dar viena ir dar viena... Jokio atsako.

Nuleidusi galva iseinu.

Iki namu nebepareiciau. Dar kokiu 7 kilometru atstumas. O as pradejau slubuoti, viena koja sugniauze saltis.

Patraukiau iki Edgaro namu. Jis turi skambuti prie duru. Ilgai laukti atsako nereikejo. Pagaliau mane kasnors isileido. Ten radau ir sese. Ilgai ten neuztrukau. Nebenorejau klausytis ironisku pasityciojimu. Pasiemiau jos namu raktus ir vel lauke.

Tik atsidurusi siltoje lovoje, sesers namuose, sugebejau atsipalaiduoti. Issilaisvinau is itampos, susikaupusios per kelione, is salcio stingdziusio mano kuna ir is klaidzios realybes.

Per akimirka paskendau sapnuose.