Po ilgai trūkusios audros, nurimo mano vandenynas. Vėl plaukiu ramiu ir taikiu vandens paviršiumi. Tiksliau po kelionės į gimtinę ir po poros savaičių karalystėje, vieną rytą pabudau žvaliomis ir pozityvumu trykštančiomis nuotaikomis. Rodos, pagaliau kažkas nuvalė dulkes nuo manųjų rožinių akinių. Aplink mane niekas nepasikeitė, bet pasikeičiau aš.

Bijojau prarasti draugus. Žmones, kurie supo mane daugybę metų - vieni ilgiau, kiti trumpiau. Taip, vieni nuėjo savais keliais ir aš juos paleidžiu. Bet tie žmogeliai su kuriais aš dabar bendrauju ir palaikau ryšius, tie deimančiukai nerudyja.

Pagaliau išmokau save paleisti.

Nauja diena, nauja ir šypsena