Autobusų stotelė.
Jau po vidurnakčio, bet aplink pilna gyvybės. Visi keliauja namo iš vakarėlio.
Juk šiandien ketvirtadienis.
Į stotelės stiklą atsirėmusi mergina. Trumpa suknelė ir nuovargį dengiantis vakarinis makiažas (bent ji tuo tiki). Linksmai žiūri į artėjantį nr. 15 autobusą.
Lipant į autobusą jos akys susitinka su nepažįstamo vaikinuko žvilgsniu. Paprastas, simpatiškas, vidutinio ūgio berniokas. Užtikrintai su draugais traukia iš to paties klubo ir važiuos iki 15 autobuso paskutinės stotelės. Studentas.
Autobusas pajuda.
Jis atsisėda prieš ją, bendrauja su saviškiais per atstumą.
Ji apsimeta jog nekreipia į jį dėmesio. Stebi besikeičiančius namus pro langą.
Jos telefone pasigirsta žinutės priėmimo tonas.
Jis atsisuka į ją. Žvilgsniais susitinka. Abu neskuba nusukti akių.
Pasigirsta merginos stotelės pavadinimas. Ji eina į autobuso priekį ir žino, jog jo akys ją seka.
Išlipusi į lauką, pasisuka į autobuso langą ties jo vieta.
Jie vienas kitam nusišypso ir autobusas pradeda judėti toliau.
Jau namuose atsigulusi į lovą ji nepamiršta to žvilgsnio. Šypsena vėl atsiranda jos veide.

Galbūt ji jo daugiau nebe sutiks, bet tikrai nepamirš. Mistiška žvilgsnių galia. Ir tai buvo tik akimirka.