Jau po vidurnakčio. Lyja šiltas daniškas lietus. Vėjas jau nurimo. Dar pro likusius sausus akinių stiklo plyšelius matau benamį. Jis niekur neskuba, nes neturi kur. Įdėmiai peržvelgia kiekvienos šiukšliadėžės turinį. Išgirdęs, kaip krapštausi bedugnėje savo rankinėje, jis nusuka artimiausioje gatvių sankirtoje.
Akimirką pasijutau jo vietoje. Jau kelinta para, kai tik svajoju apie ramų miegą ant savo čiužinuko. Jau nebesirūpinu savo išvaizda. Plaukai lyg gyvačių lizdas ant galvos susipynęs. Rankos sausos įvairiausių chemikalų išgraužtos. Jaučiu kaip vanduo skverbiasi pro išsižiojusio bato priekį. Išsitraukiu vyšnių skonio gumos, kurią pasisavinau valydama dantistų virtuvę. Jaučiuosi bejėgė. Jaučiu, kaip pradėjo linkti keliai, vos pamačius autobuso stotelę. Dar turiu visas dvidešimt minučių laukimo. O paskutiniame autobuse nr. 15 vėl kaip ir kiekvieną syk būrelis ispanų traukia daineles. Aš dideliame mieste, bet jaučiuosi viena. Tarsi visą laiką klaidžiočiau ir nerasčiau savo vietos ir namų...
