Dar turiu laiko.

Dar dvi dienos.
Niekada keliaudama nejausdavau ilgesio. Nesuprantu kas vyksta dabar. Kai paskutinį kart apkabinau broliukus, sesutes Pajutau ašaras akyse.
Juk aš neverkiu. Juk aš ta, kurios akys visuomet sausos. Keista, bet jaučiu širdele, kad artėja pokyčiai. Visi kaip pakvaišę kartoja, kad "nebebus taip, kaip buvo kažkada".
Paliksiu gėlėtą golfą rūdyti. Niekas jo nejudins. Man rodos, mano nuvažiuoti 5000 kilometrų jam bus ir paskutiniai.
Aš dar noriu su visais susitikti pabendrauti, pasakyti ko nespėjau, kad nereikėtų to laikyti iki šių metų pabaigos, bet mano lagaminai vis dar pustuščiai. Kambarys perkrautas daiktais su kuriais nebežinau, ką ir daryti.

O visų blogiausia, jog nežinau kas bus Danijoje. Kaip man reikės elgtis. Ko imtis. Iš kur ištraukti drąsos, kurios šiuo metu nerandu, kaip oro po vandeniu.